Address
304 North Cardinal St.
Dorchester Center, MA 02124
Work Hours
Monday to Friday: 7AM - 7PM
Weekend: 10AM - 5PM
Šis labai senas pasakojimas apie Abraomo išmėginimą kelia daugybę klausimų. Ar Dievas gali įsakyti nužudyti savo sūnų, jei pats liepia nežudyti? Gal Abraomas ne taip suprato?
Žydų komentatoriai rašo, jog Dievas negalėjo įsakyti Abraomui nužudyti savo sūnų, nes pats buvo žadėjęs gausių palikuonių iš Izaoko, ir pačiam Abraomui neatėjo į galvą mintis jį nužudyti. Senasis Testamentas, jau Mozės Penkiaknygė aiškiai smerkė vaikų aukojimo paprotį:
“Neaukok savo vaikų sudeginti Molechui ir neišniekink mano vardo, nes Aš esu Viešpats.” (Kun 18,21)
“Nedaryk taip Viešpačiui, savo Dievui. Nes jos darė savo dievams tai, kas bjauru Viešpaties akyse ir tai, ko Jis nekenčia; net savo sūnus ir dukteris jos degindavo savo dievams.” (Įst 12,31)
“Nebus tarp jūsų tokių, kurie leistų savo sūnų ar dukterį per ugnį.” (Įst 18,10)
“Jie pastatė Tofeto aukurą Ben Hinomo slėnyje savo sūnums ir dukterims deginti, ko Aš neįsakiau ir kas man niekada neatėjo į širdį.” (Jer 7,31)
Greičiausiai šio pasakojimo tikslas ir buvo parodyti, kad Dievas nepriima žmonių aukų, kurios tuo metu buvo paplitusios, bet Jis parūpina aviną, kaip auką, kurią jie gali aukoti. Be to, anot žydų Talmudo, Izaokui turėjo būti jau 37 metai tuo metu.
Kaip matome Penkiaknygės Skaičių knygoje, žmonių paaukojimas Dievui visai nereiškia nužudymo, bet tai pašventimas Dievo tarnybai:
“Atvesi levitus priešais Susitikimo palapinę ir sušauksi visą izraeliečių bendriją. Kai tu atvesi levitus priešais VIEŠPATĮ, izraeliečiai uždės savo ranką ant levitų, o Aaronas paaukos levitus kaip pakylėjimo atnašą nuo izraeliečių, kad jie atliktų VIEŠPATIES tarnybą.” (Sk 8,9-11)
Naujajame Testamente laiško Žydamas autorius Abraomo auką aiškina taip:
“Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis ryžosi paaukoti net viengimį sūnų, – jis, kuris buvo gavęs pažadus, kuriam buvo pasakyta: Tau bus duoti palikuonys iš Izaoko. Jis suprato, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius, ir todėl atgavo sūnų kaip įvaizdį.” (Hbr 11,17-19)
Krikščionys pasakojimą apie Abraomo auką laiko pranašyste, jog pats Dievas paaukos savo Sūnų Jėzų už pasaulio nuodėmes. Dvasine prasme mes aukojamės Dievui ir aukojame dvasines aukas, ypač ten, kur esame prisirišę, kad Dievas būtų mūsų brangiausias turtas. Pasiaukoti Dievui reiškia pasišvęsti vykdyti Jo valią ir pasivesti Jo globai. Jėzus sakė:
“Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs.” (Mt 10,37)
